Mergina Rusyje Filmas Lietuviskai | LIMITED ✦ |

Ji atvyko rugsėjį. Saratovas pasitiko ją dulkėtais klevais ir troleibusų gaudesiu. Universiteto koridoriai kvepėjo kopūstų sriuba ir sovietiniu laku. Studentai – jauni, neramūs, su ausinėse skambančia rusų rep muzika – žiūrėjo į ją tarsi į ateivę iš kitos planetos. “Lietuva? Tai kur tie baltaraiščiai?” – juokėsi Sasha, studentas su nutrintomis kariškomis kelnėmis.

Bet nebaigė. Pro šalį praėjo vyras su uniforma – gal policija, gal paštininkas, šiais laikais nebeatskirti. Zinaida nusisuko ir dingo tamsoje, palikusi tik šnabždesį: “Niekas čia neprasideda. Viskas čia nesibaigia.” mergina rusyje filmas lietuviskai

Paskutinėje paskaitoje prieš išvykimą Julija nebekalbėjo apie gramatiką. Ji pažvelgė į Sasha, į kitus studentus – tuos, kurie dar turėjo šansą pasirinkti. “Lietuvoje mes sakome: ‘Tylėdamas nieko nepasieksi’,” – tarė ji. “Bet kartais tyla yra vienintelis būdas išgyventi.” Ji atvyko rugsėjį

Vieną vakarą prie bendrabučio prie jos priėjo pagyvenusi kaimynė Zinaida. Akys pamėlynavusios, pirštai juodi nuo darbo sode. “Klausyk, mergaite,” – tarė ji tyliai, dairydamasi į šalis. “Tavo močiutė... Ji buvo iš čia? Iš Engelso?” Julija sustingo. Močiutė niekada nesakė tiksliai, iš kur ją ištrėmė. “Aš pažinojau vieną Oną,” – tęsė Zinaida. “Ji irgi mokė vaikus. Kol vieną naktį atėjo...” Bet nebaigė

Kai Julija iš Vilniaus gavo kvietimą dėstyti lietuvių kalbą Saratovo universitete, visi sakė: “Ar išprotėjai? Ten karas, ten nežinia, ten – priešas.” Bet Julija buvo užsispyrusi. Ji norėjo pamatyti tą Rusiją, apie kurią močiutė pasakodavo tik per šešėlius – apie tremtį, apie namus prie Volgos, apie baltus beržus, kurie verkia sakais.

Ji atvyko rugsėjį. Saratovas pasitiko ją dulkėtais klevais ir troleibusų gaudesiu. Universiteto koridoriai kvepėjo kopūstų sriuba ir sovietiniu laku. Studentai – jauni, neramūs, su ausinėse skambančia rusų rep muzika – žiūrėjo į ją tarsi į ateivę iš kitos planetos. “Lietuva? Tai kur tie baltaraiščiai?” – juokėsi Sasha, studentas su nutrintomis kariškomis kelnėmis.

Bet nebaigė. Pro šalį praėjo vyras su uniforma – gal policija, gal paštininkas, šiais laikais nebeatskirti. Zinaida nusisuko ir dingo tamsoje, palikusi tik šnabždesį: “Niekas čia neprasideda. Viskas čia nesibaigia.”

Paskutinėje paskaitoje prieš išvykimą Julija nebekalbėjo apie gramatiką. Ji pažvelgė į Sasha, į kitus studentus – tuos, kurie dar turėjo šansą pasirinkti. “Lietuvoje mes sakome: ‘Tylėdamas nieko nepasieksi’,” – tarė ji. “Bet kartais tyla yra vienintelis būdas išgyventi.”

Vieną vakarą prie bendrabučio prie jos priėjo pagyvenusi kaimynė Zinaida. Akys pamėlynavusios, pirštai juodi nuo darbo sode. “Klausyk, mergaite,” – tarė ji tyliai, dairydamasi į šalis. “Tavo močiutė... Ji buvo iš čia? Iš Engelso?” Julija sustingo. Močiutė niekada nesakė tiksliai, iš kur ją ištrėmė. “Aš pažinojau vieną Oną,” – tęsė Zinaida. “Ji irgi mokė vaikus. Kol vieną naktį atėjo...”

Kai Julija iš Vilniaus gavo kvietimą dėstyti lietuvių kalbą Saratovo universitete, visi sakė: “Ar išprotėjai? Ten karas, ten nežinia, ten – priešas.” Bet Julija buvo užsispyrusi. Ji norėjo pamatyti tą Rusiją, apie kurią močiutė pasakodavo tik per šešėlius – apie tremtį, apie namus prie Volgos, apie baltus beržus, kurie verkia sakais.